Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)
ŽMOGAUS ISTORIJA
Rūgščios vynuogės, apie kurias kalba pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pranašas Izaijas, krauju suteptas vynuogių derlius Evangelijoje pagal Matą… galėtume pasakyti, kad tai Dievo nusivylimų sekmadienis. Iš tikrųjų tai pasakojimas apie mus: Dievo vynuogyną ir Jo nusivylimą.
Tiek Izaijas, tiek Matas pasakoja, kokiu rūpesčiu savo vynuogyną apgaubia savininkas, kuriame nėra sudėtinga įžvelgti paties Dievo paveikslą. Tvora, panaši į glėbį, iškastas griovys, pastatytas bokštas, o paskui visa tai patikima kitiems… ir tada prasideda amžina meilės ir išdavysčių istorija. Iš vienos pusės matome šeimininko kilniaširdiškumą, o iš kitos kvailą ir prievartos kupiną, niekuo nepateisinamą vynininkų elgesį. Vis dėlto, kaip tvirtina Jėzus, netgi žmogaus išdavystė negali sustabdyti Dievo plano: vynuogynas vis tiek duos vaisių, o Dievas nešvaistys savo amžinumo kerštui.
Vynuogyne derlius renkamas tada, kai sunoksta vynuogės, tuo tarpu mūsų gyvenime tai vyksta kasdien. Mumyse vaisių ieško kiekvienas žmogus, alkstantis duonos, Evangelijos, teisingumo, šiek – tiek drąsos ar šviesos spindulėlio. Ką mes tada sugebame duoti jiems: gerą vaisių ar, anot pranašo, rūgščias uogas?
Mes dažnai kartojame Jėzaus palyginime minimų vynininkų klaidą, atidžiai skaičiuodami ir stengdamiesi pasiimti tai, ką mums gali duoti kiti – valstybė, Bažnyčia, maldos grupės, šeima, bendruomenė, kai iš tikrųjų labiau reikėtų rūpintis tuo, ką mes galime duoti kitiems, subrandinti ir išpuoselėti. Visiškai bereikalingai imamės vynininkų vaidmens, o reikėtų rūpintis, kaip galėtume pasitarnauti gyvenimui. Tikras krikščionis, sekant Jėzaus palyginimo mintimi, yra tas paprastas vynmedis, šakelė, įskiepyta Kristuje, kurios paskirtis – duoti vaisių, neplanuojant ir neturint išankstinių išskaičiavimų, o siekiant vien tik pasotinti kitų alkį ir suteikti džiaugsmo.
„Ką atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“- klausia aukštuosius kunigus ir tautos seniūnus Jėzus, o šie tesugeba duoti grynai žmogiška logika pagrįstą atsakymą. Anot jų, žmogžudžių vynininkų laukia pavyzdinė bausmė, vynuogynas turi būti perduotas kitiems vynininkams, kurie mokės mokesčius… galbūt mokės. Trumpai tariant, jie niekaip nesugeba išsiveržti iš to užburto rato: gauti ir turėti.
Jėzus nepriima tokio požiūrio: Dievo karalystė bus atiduota tiems, kurie duos vaisių. Dievo svajonė mūsų atžvilgiu nėra galų gale sumokėtos skolos, atlikta bausmė ar sąskaitų suvedimas. Dievui reikalingas vynuogynas, kuris nebrandina krauju suteptų ir ašaromis apkartintų kekių. Jis laukia savo žmonių, kurių istorija nėra užnuodyta nuolatinės kovos už būvį, troškimo bet kokia kaina iškopti virš kitų, bet pasižymi kilnumu ir taika, teisingumu ir garbingumu. Istorija, kurioje visada yra vietos Dievui…
(Mons. Adolfas Grušas)
